Kiekviena knyga turi savo sielą. Parašiusiojo sielą ir tų, kurie skaitė knygą ir svajojo. Kaskart knygai patekus į naujas rankas, kai skaitančiojo žvilgsnis perbėga eilutėmis, jos dvasia dar labiau sustiprėja." C. Ruiz Zafon

2019 m. kovo 21 d., ketvirtadienis

Markus Zusak "Knygų vagilė"

Ar būna, kad perskaičius knygą nežinai kaip ją apibūdinti?  Klausiu, nes dar niekuomet neturėjau tokios patirties, kad negalėčiau ar nesugebėčiau išreikšti tiksliai savo minčių... O jų mintyse tiek daug, kad net nežinau nuo kurios pradėti. Tikiuosi, kad man pavyks.

Man pirmoji pažintis su "Knygų vagile" įvyko kone prieš 10 metų, o tiksliau, tada, kada pradėjau dirbti knygyne. Kaip ir Lizelė pirštų galiukais braukdama per lygiai sudėliotų knygų nugarėles, spėliojau, kurią išgirsiu ir pajusiu? Tada dar nežinojau, kad šis kūrinys taps man toks ypatingas ir brangus, kad norėsiu vėl ir vėl jį paimti į rankas. Sakoma, kad kiekvienas iš mūsų, turi tam tikras knygas, kurias norime skaityti ne po vieną kartą. Tokios knygos vienu ar kitokiu būdu paliečia mūsų širdis, sielas, kad net patys to nepajusdami pardedame jas laikyti savo "gyvenimo knygomis". Man taip atsitiko su "Knygų vagile", kurią parašė australų rašytojas Markus Zusak. Būsiu amžinai dėkinga jam už tai... 

Pati knyga ir jos siužetas, atrodytų, yra paprasti. Autorius pasitelkia tokius motyvus, kaip II - asis Pasaulinis karas, Nacistinė Vokietija, Holokaustas, našlaite tapusi mergaitė su neaiškia praeitimi ir taip toliau, bet... Yra keli "bet": knygos, žodžiai ir Mirtis. Be šių kelių ir svarbių dalykų, nebūtų ir pačios Knygų vagilės. Juk pats pasakojimas pradedamas pasakoti kiek kitokiu nei mums įprasta kampu...Jį pasakoja pati Mirtis (taip, jūs gerai išgirdote). Ir ji šioje istorijoje užima labai svarbią vietą.

Markus Zusak
Lizelė, devynerių metų mergaitė, greitai susiduria su skaudžia realybe. Su brangių žmonių netekimu. Tą pačią dieną, kai įvyksta skaudi tragedija, įvyksta ir pirmoji knygos vagystė.  Ją, vaiką su neaiškia praeitimi pradeda globoti Hansas ir Roza Hubermanai. Mergaitei jie greitai tampa naująja šeima. Kiekvienas su savo istorija, išgyvenimais ir jausmais. Pamažu, nejučia Hansas (I - ojo karo veteranas, dažytojas ir akardionistas) ir Lizelė atranda bendrą kalbą: raides, žodžius ir galiausiai knygas. Jos tampa tarsi nematoma jungtimi jiems abiems ir vėliau, su kitais veikėjais. Lizelė akimirksniu suvokia, kad knygos jai kažkas magiško, stebuklingo, kažkas, kas padeda nutolinti sunkius laikus (nepamirškime, kad ji auga Nacistinėje Vokietijoje 1939 metais), susirasti draugų, ten kur net nesitiki jų rasti; tapti "žodžių barstytoja", suvokti, kad žodžiai tai, ką "tu myli ir ko tu nekenti"

Skaitydama šią knygą, jatau kažką tokio, ko negaliu išreikšti žodžiai net ir dabar, kai ją pabaigiau. Tas jausmas yra kažkas stipraus, nežemiško. Pati knyga, nuo pat pirmų puslapių užburia tave ir tau nesinori jos padėti į šalį. Ji sukelia įvairiausias emocijas: liūdesį, juoką, gerumą, širdgėlą, dėkingumą ir mokėjimą džiaugtis net mažais gyvenimo, teikiamais malonumais. Norėjosi ir juoktis ir verkti. 
Ir galiausiai Mirtis... Mano manymu autorius ją puikiai išnaudojo savo pasakojime. Ji atrodo tokia natūrali, nepakeičiama. Be jos, gal net ir nebūtų ir šios knygos. 

Negaliu nepaminėti, kad pagal šį kūrinį yra sukurtas ir filmas. Nesinori kažko per daug sakyti, kad neįžeisčiau kažkieno kito nuomonės todėl susilaikysiu nuo vertinimo. Galiu tik pasakyti, kad ekranizaciją esu mačiusi. 




Ačiū, už dėmesį ir linkiu visiems atrasti knygas, kurios taps jūsų gyvenimo dalimi. 

Labos nakties :)



2019 m. sausio 7 d., pirmadienis

Isabel Allende ir pažintis su Žvėrių miestu bei kitomis magiškomis vietomis

Labas vakaras, 

pirmiausia noriu jus visus pasveikinti su Naujais metais. Linkiu, kad jie jums visiems būtų geri, laimingi ir kad jums pavyktų įgyvendinti visus jūsų norimus tikslus. Tikiuosi, kad ir man pavyks įgyvendinti tai ko siekiu. Bet apie viską vėliau... Jūsų laukia dar viena mano knygų apžvalga (jos jums teko ilgokai palaukti).

Nuo pat mažų dienų mėgau knygas ir jas skaičiau vieną po kitos. Knygų dėka susipažinau su Pepe Ilgakojine, Zuika Padūkėliu ir, žinoma, Hariu Poteriu bei visu Hogvartso pasauliu. Prie šių literatūrinių veikėjų turiu pridėti dar du. Tai Aleksandras Koldas ir Nadija Santos, kuriuos sukūrė garsi Čilės rašytoja Isabel Allende

Autorė yra labai garsi visame pasaulyje. Jos knygos kalba pačios už save. Bent kartą gyvenime esame girdėję pavadinimus "Dvasių namai", "Fortūnos duktė", "Apie meilę ir šešėlius" ir daug kitų. Reikia nepamiršti, kad tai moteris, kuri garsėja ne tik savo kūryba. Pradėjus domėtis ja kaip asmenybe, pradedi susipažinti ne tik su visa Allende šeima, bet ir su Čilės istorija arba bent jau tam tikra jos dalimi... Galiu paminėti, kad rašytojos tėvas buvo Čilės prezidentas, o dėdės žinomi politikai (nesinori labai išsiplėsti politiniu aspektu...).   Šį vakarą noriu jums visiems pristatyti Jaguaro ir Erelės trilogiją, kuri yra skirta jaunimui. I. Allende ją sukūrė savo anūkams.  Ji susideda iš "Žvėrių miestas", "Auksinio drakono karalystė" ir "Pigmėjų giria"



Mūsų gyvenime visada yra knygų, kurias skaitome ne po vieną kartą. Man taip buvo su Hariu Poteriu ir su šiomis nuostabiomis knygomis, kurias pirmą kartą perskaičiau budama paauglė. Pamenu, kaip būnant bibliotekoje, akis užkliuvo už "Žvėrių miesto"... Visa trilogija greitu metu buvo "suvalgyta" ir labai ilgai pasiliko mano mintyse. Taip pirmą kartą savo literatūriniame gyvenime susipažinau su "magiškuoju realizmu" ir štai, po daugiau nei keturiolikos metų, aš vėl nusprendžiau perskaityti visas tris knygas. Ir... ir jausmas buvo lygiai toks pats, o gal net ir geresnis.

Veiksmas prasideda nuo košmaro, kurį susapnuoja penkiolikametis Aleksandras Koldas. Šeima patiria krizę. Mylimą mamą, žmoną pakerta vėžys. Gyvenimas, kurį visi gyveno ir buvo visiems suprantamas, apsisuka 180 laipsnių kampu. Ne visiems pavyksta susidoroti su pasikeitusia padėtimi, ypač Aleksui. Dėl tam tikrų aplinkybių tėvas nusprendžia, kad jaunuoliui reikia keliauti pas senelę, tėčio mamą. Aleksandro visai nevilioja mintis kurį laiką pagyventi su "kuoktelėjusia" Keite (garbaus amžiaus moteris net nenori girdėti ją įžeidžiančio žodžio "močiutė"). Keitė Kold nutaria pasiimti anūką į naują savo kelionę, tiksliau ekspediciją. Taip jie atsiduria Amazonės miškuose ir nuo tada prasideda visi Aleksandro nuotykiai, kuriai amžiams pakeis visą jo pasaulėžiūrą ir vertybių supratimą. O dar reikia nepamiršti pažinties su Nadija Santos. Mergaite, tokia nepanašia į daugelį kitų ir kuri nejučia patampa svarbia jo gyvenimo dalimi. 

Buvo vienas malonumas skaityti apie jaunuolių nuotykius Žvėrių mieste, po to Auksinio drakono karalystėje ir galiausiai, Pigmėjų girioje. Tai knygos ne tik apie patirtus nuotykius. Tai knygos, kuriose galėjai pastebėti, kaip jaunuoliai tampa suaugusiais žmonėmis. Kas kažkada atrodė labai svarbu, po patirtų išgyvenimų atsiduria antrame, trečiame plane. Pradedi vertinti draugystę, gyvenimą, artimuosius ir jų tau skiriamą meilę. Kartu Jaguaras ir Erelė yra neišskiriami. 

Nenoriu per daug visko išpasakoti, todėl neketinu atskleisti, kas yra Jaguaras bei Erelė. Šitai sužinosite tik tada, kai perskaitysite šias įstabias Isabel Allende knygas. Galiu pasakyti, kad tai trilogija, kuri formavo mano pasaulėžiūrą ir be kurios aš neįsivaizduoju savo kaip skaitytojos gyvenimo. Kada nors  perskaitysiu "Dvasių namai", kuri mano lentynoje stovi jau senokai. Matyt, gerai sakoma, kad kiekvienai knygai ateina reikiamas metas....  Štai ir baigiau šio vakaro knygų apžvalgą
:) Linkiu visiems gerų skaitinių ir gero vakaro. 





 

2018 m. lapkričio 27 d., antradienis

Gloria Goldreich "Mano tėvas Šagalas"

Labas vakaras mielieji,

kaip jūs visi laikotės? Kaip leidžiate paskutines rudens dienas? Ar jau pagalvojate apie taip greitai ateisiančias svarbiausias metų šventes? O gal jau pradėjote gyventi ta nuostabia kalėdine nuotaika? Galiu jums drąsiai prisipažinti, kad netveriu savo kailyje laukdama Kalėdų?! Tai viena mano mylimiausių švenčių, todėl laukiu nesuliaukiu, kada bus įžiebta Vilniaus Kalėdų eglė!!! Nors pamažu ir  pradedu gyventi šventinėmis nuotaikomis, noriu jums visiems papasakoti apie dar vieną knygą, kuri man paliko neišdildomą įspūdį. Jūsų visų dėmesiui ir smalsumui pristatau "Mano tėvas Šagalas", kurią parašė Gloria Goldreich.

Visada, o jei atvirai, kone kiekvieną dieną pasidomiu, kokias knygas planuoja išleisti mūsų šalies leidyklos (tai yra įprasta, kai dirbi knygyne ir knygos yra tavo meilė, aistra, darbas ir gyvenimas). Kas asmeniškai mane pažįsta, žino, kad "Tyto alba" yra viena iš mano mylimiausių leidyklų jau daugelį metų. Ši leidykla visada išleidžia knygas, kurios patraukia mano akį. Puikiai primenu, kai dar būdama paauglė į rankas paėmiau knygą "Ramzis: Šviesos sūnus"... Nuo tos akimirkos "Tyto alba" užima ypatingą vietą ir per tiek metų ji manęs nenuvylė. Priešingai, aš dar labiau ją pamėgau. Ji supažindino mane su daugeliu nuostabių rašytojų, kurių kūryba man labai daug reiškia....

Baltasis nukryžiavimas
Studijuodama meno istoriją susipažinau su daugelio menininkų gyvenimais ir jų kūryba. Nors pirmenybę teikiu senąjai dailei, mane visada domino ir XX amžiaus modernizmo tapyba. Daugelis žino Pablo Piccaso, Wassily Kandinsky, Henri Matisse ir kito to laikotarpio menininkus. Tačiau, kai pirmą kartą pamačiau  paveikslo "Baltasis nukryžiavimas" (1938) reprodukciją, ji man paliko neišdildomą įspūdį. Norėjau kuo daugiau ir išsamiau sužinoti apie patį paveikslą ir dailininką, kuris nutapė šią emocingą drobę. Tada ir sužinojau Marc Chagall'o (1887 - 1985) vardą ir jo tragišką šeimos istoriją. Ir štai... po daugiau nei dešimt metų pamatau, kad bus išleista knygą apie šią menininkų šeimą.


Visas romano, permintas biografiniais faktais, veiksmas yra pateikiamas iš vienturtės Marko ir Belos dukters Idos (1916 - 1994) perspektyvos. Visada dievinta, saugota nuo visų gyvenimo negandų jaunoji Idočka turėjo viską, ką tik galėjo suteikti talentingasis tėvas. Patyręs karą, skurdą ir žiaurumus, jis stengiasi nuo viso to apsaugoti pačias brangiausias jam moteris - dukterį ir žmoną. Gražioji Ida, kurios venomis teka karštas kraujas, trokšta pažinti pasaulį, mėgautis užgimstančia meile neturtingąjam studentui Mišeliui. Atrodo, kad lemtis yra šviesi bei maloninga, bet greitai viskas pasisuka kita linkme. Jiems, žydams, pradeda grėsti didžiulis pavojus, nes  Adolfui Hitleriui okupavus Prancūziją, Markas tampa vienu svarbiausių taikinių. Tačiau ir kilus realiai grėsmei, menininkas tiki, kad juos išgelbės jo vardas ir žinomumas. Jam svarbiausia tik jo tapyba ir darbai. Ida, kuri dar neseniai buvo tik jauna mergina yra priversta greitai suaugti ir pati priiminėti svarbiausius sprendimus ne tik dėl savęs, vyro, bet ir dėl savo egoistų tėvų. Visos asmeninės ambicijos yra palaidojimos dėl šeimos...

Beskaitydama šią knygą jaučiau visokiausias emocijas, kilo visokiausių minčių, tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad Ida ir Markas - ypatingo likimo žmonės. Ji - turėjusi begalinį norą gyventi ir mokėjusi tuo pasinaudoti. Jos tėvas, savo paveikslais, padovanojo mums neįkainojamą galimybę pažinti XX amžiaus istoriją. Dar kartą suvokiau, kad kiekvienas menininkas turi ne tik savo genialumą ir šiokią tokią beprotystę. Laimei, duktė mokėjo su tuo kovoti. Atrodė, kad vieną akimirką Ida dievina, o kitą jau nekenčia savo tėvo. Jie negalėjo vienas be kito.

Taip pat tai knyga apie jaunos mergaitės virtimą stipria, savarankiška moterimi, kokia visada norėjai būti. Ida buvo ne tik graži, bet ir savo tėvo duktė. Ji visada buvo Ida Šagal! Moteris, kuri nuo mažų dienų žinojo savo vertę ir niekam neleido tuo suabejoti. Šių garsių žmonių gyvenimai, aprašyti šiame romane, mus gali išmokyti svarbių dalykų. Tokių kaip meilė, troškimas gyventi bei mokėjimas džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, nors ji ir būtų paskutinė.

Šis biografinis romanas suteikė bent jau mažą galimybę pažinti vieną unikaliausių XX amžiaus modernizmo menininkų ir jo kūrybą. Žmogų, kuris kažkada lankėsi Lietuvoje (tiksliau 1922 metais, Kaune buvo surengta jo paroda).  Knygą rekomenduoju visiems, kurie mėgsta tikras, neišgalvotas ir stiprias istorijas. Taipogi tiems, kam įdomu į II - ojo Pasaulinio karo istoriją pažvelgti pro visai kitokią prizmę. Ir, žinoma, viems, kurie tiesiog nori geros knygos. Turiu pasakyti didelį AČIŪ vertėjui, Aidui Jurašiui. Jūsų dėka knyga buvo nenuobodi ir lengvai skaitoma (neišgąsdino knygos storis - beveik 600 puslapių).

Gero skaitymo visiems :)




2018 m. lapkričio 13 d., antradienis

Philippa Gregory "Karalienės sesuo"

Labas vakaras,

kaip jūs visi laikotės? Kas geresnio pas jus šį lietingą bei vėjuotą vėlyvą rudens vakarą? Gal jau pradedat galvoti apie kalėdines dovanas savo mylimiems bei artimiems žmonėms? O gal dar anksti apie tai galvoti? Atsakymo dar tiksliai nežinau (asmeniškai aš...), bet noriu pristatyti dar vieną knygą, kurią visai nesenai perskaičiau. Pristatau jums Philippa Gregory "Karalienės sesuo".

Mano sesuo ir aš turime labai daug bendrų bruožų, kurie jungia mus ne tik kaip seseris, bet ir kaip dvynes. Mes abi mėgstame romantinius filmus, skaityti knygas, istoriją ir daug kitų dalykų. Galėčiau be paliovos vardyti, bet gal kitą kartą... Kai prieš metus lankėmės Kaune, užklydome į knygynėlį Laisvės alėjoje ir jame radome tikrų tikriausių lobių. Nepasakosiu visos istorijos tik galiu pasakyti, kad tą dieną į Vilnių keliavome su keliais maišais knygų. Tada ir parsigabenome ne vieną "Karalienių" serijos knygą... Dar iki šiol prisimenu, koks buvo kilęs susidomėjimas Philippa Gregory ir jos kūryba. Gal todėl ir nedrįsau skaityti jos knygų, bet po daugiau nei metų į rankas paėmiau "Karalienės sesuo"...

Siužetas yra gana paprastas. Valdžios, titulų ir didesnės įtakos bet kokia kaina siekianti Boleinų šeima nusprendžia pasinaudoti pasitaikiusia proga ir į Anglijos karaliaus Henriko VIII lovą paguldyti savo jaunėlę dukterį Merę Bolein, kuriai pasakojimo pradžioje nėra nė trylikos, tačiau jau yra ištekinta už kito rūmų dvariškio. Mergaitės "užduotis" yra kuo greičiau pastoti ir karaliui pagimdyti sūnų, nors ir pavainikį ( Henrikui desperatiškai reikėjo vyriškos lyties sosto paveldėtojo, nes Katerina niekaip negalėjo pagimdyti berniuko). Šeima tiki, kad taip jie sustiprins savo pozicijas ne tik dėl įtakos dvare bei šalyje  bet ir turės realius šansus vieną dieną į sostą pasodinti savo šeimos narį. Henrikas greitai susidomi miela bei švelnia Mere. Neilgai trukus ji tampa karaliaus meiluže ir didžiausia favorite. Merei visados padeda dvare  esantys jos brolis Džordžas ir dvejais metais vyresnė Ana. Atrodo, kad viskas eina pagal planą ir neužilgo Merė pagimdo dukrą ir taip ilgai lauktą sūnų.... Ir tada į šviesą išeina antroji "Boleinų mergaitė".

Ji ir Merė skiriasi kaip diena ir naktis. Jeigu Merė - švelni, nuoširdi, naivi ir šeimos stumdoma kaip šachmatų figūra, tai Ana - protinga, tiksliai žinanti ko trokšta ir bet kokia kaina to siekianti jauna moteris. Greitai ji išstumia seserį ir karaliaus favoritės vietos ir ją užima pati. Tačiau Anai to negana... Tarp seserų prasideda konkurencija.


Philippa Gregory puikiai išanalizavo bei perteikė visų pagrindinių herojų psichologinius portretus. Taip pat ji sugebėjo puikiai pavaizduoti jų vidinius troškimus ir didžiausias baimes. Reikia nepamiršti, kad tų laikų dvaras, jame kunkuliavęs gyvenimas nupasakotas kuo puikiausiai. Vienu momentu man tai netgi priminė Liudviko XVI laikotarpį... Knygoje persipina meilė, intrigos, nepasotinamas valdžios troškimas ir tragedija.

Žinoma, negaliu nepaminėti, kad pagal šį istorinį romaną 2008 metais yra pastatytas filmas tuo pačiu pavadinimu. Juostoje vaidina tokie garsūs aktoriai kaip Natalie Portman, Scarlett Johansson, Eric Bana, Eddie Redmayne ir daugelis kitų. Puikiai pamenu, kad negalėjau atitraukti akių Henriką VIII vaidinusio aktoriaus... (tai buvo vienintelis kartas, kai pirmiau pamačiau filmą, o po perskaičiau knygą). Po daugiau nei penkiolikos metų sužinojau, kad BBC yra sukūrę ir mini serialą.

Pabaigai galiu pasakyti, kad tai buvo knygą, kurią jau senokai norėjau perskaityti, bet niekaip nedrįsau to padaryti. Nežinau, kodėl... manau, kad reikėjo subręsti šiam istoriniam romanui. Tikrai nesigailiu, kad tik dabar jį paėmiau į rankas ir perskaičiau. Likau sudominta šios anglų rašytojos ir istorikės kūryba. Ateityje tikrai dar skaitysiu ne vieną jos knygą.






2018 m. spalio 30 d., antradienis

Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai"

"Kai tik suvoki, kad tau nereikia jokio kito žmogaus, gali pats savimi pasirūpinti. Padėti sau yra svarbiausia. Kitų vis tiek neapsaugosi, kad ir kaip stengtumeisi. Beviltiškos tos pastangos - aplink tave pasaulis griūna ir virsta pelenais".


Labas vakaras, mano mielieji knygų Mylėtojai,

kaip Jūs laikotės? Ką gero veikiate per paskutinės Spalio mėnesio dienas? Ar daug knygų pavyko perskaityti? O gal kaip tik vieną ar dvi, bet geras ir labai stiprias?  Nežinau dėl Jūsų, bet šį kartą priklausau pastarąjai kategorijai, nes pavyko perskaityti gal tik dvi ar tris knygas. Per daug nesigraužiu, nes buvo gana nelengva.... daug darbų ir dar ne tas laikotarpis, kurį labai mylėčiau (esu tikrų tikriausias vasaros vaikas, kuris negali be šviesos ir saulės).

Šį vakarą prieš išvykdama į savo gimtąjį miestą, dar kitaip vadinamą Baltosios Rožės vardu, noriu Jums visiems pristatyti knygą, apie kurią jau buvau užsiminus iš anksčiau. Jūsų visų dėmesiui pristatau "Eleonorai Olifant viskas gerai".

Apie škotų autorės Gail Honeyman kūrinį pirmą kartą sužinojau, kai prieš kelis mėnesius vieną vakarą tikrinau leidyklų internetines svetaines (čia yra įprasta, kai dirbi knygyne) norėdama išsiaaiškinti, ko galime tikėtis artimiausiu metu sulaukti atkeliaujat į knygynų lentynas. Turiu prisipažinti, kad į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos (LRSL) internetinę svetainę užsuku gana retokai, negu į kitas... nors puikiai žinau, kad jie turi tikrai gerą leidinių pasiūlą. Tada perskaičiusi būsimos knygos anotaciją bei peržvelgusi kitas būsimas naujienas, toliau domėjausi kas greitu metu pasirodys mūsų literatūrinėje padangėje. Ir štai, praėjus vasarai, vieną vėsią Spalio dieną pasirodė šis romanas ir užkariavo mano širdį....

Pagrindinė veikėja, racionalioji glazgietė Eleonora Olifant jaučiasi laiminga turėdama buhalterės darbą grafikos dizaino kompanijoje. Jauna moteris visados rengiasi tais pačiais drabužiais, valgo tokius pačius dienos pietus bei sprendžia kryžiažodžius (labiausiai mėgsta anagramas), trečiadieniais nustatytu laiku kalbasi su savo motina, o savaitgaliui nusiperka du butelius degtinės. Gyvenimas yra kruopščiai suplanuotas, jame nėra vietos netikėtiems nukrypimams ar išsišokimams.  Taip pat ji nemėgsta bendrauti su savo bendradarbiais ir apskritai su žmonėmis. Vienatvė jai yra visiškai normalus dalykas, ji gali netgi išlaisvinti.

Viskas ima keistis, kai Eleonoros gyvenime netikėtai atsitinka trys dalykai. Iš pradžių pastebi muzikantą, kurį pradeda įsivaizduoti kaip būsimąją savo gyvenimo meilę. Netrukus po to, pati to nenorėdama  pradeda bendrauti su savo nevalyvu (per daug rūkančiu) bedradarbiu Reimondu ir galiausiai, padeda gatvėje suklupusiam nepažįstamąjam (kas jai yra visiškai nebūdinga).

Po visų šitų aplinkybių Eleonora pradeda keistis ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Pati to nenorėdama iš kandžios, skrūpulingos, ciniškos, logiškos bei savyje užsisklendusios randuotos jaunos moters pamažu virsta visai kitokia negu galėjome įsivaizduoti. Gal net ir pati Eleonora negalėjo to įsivaizduoti. Netikėtai prasidėjusios draugystės su išgelbėtu nepažistamuoju ir bendradarbiu Reimoindu, troškimas būti pastebėtai gyvenimo meilės, parodo jai, kad gyvenimas susideda ne tik iš tamsių ir liūdnų spalvų. Netrukus susipažįstame su priežastimis bei aplinkybėmis, kurios pagrindinę veikėją pavertė tokia, kokią mes sutinkame pačioje knygos pradžioje. Sužinome visas jos gyvenimo paslaptis bei praeitį...

Nenoriu išduoti visų romano vingių, bet galiu drąsiai pasakyti, kad tai nepaprasta, gili knyga apie vienatvę, liūdesį, užsisklendimą savyje ir troškimą iš viso to išsivaduoti. Galiu tik nusilenkti autorei ir padėkoti, kad mums, skaitytojams, padovanojo tokio grožio kūrinį. Taip pat sakau "ačiū" vertėjai, kurios dėka galėjau perskaityti šią knygą. Jau seniai neteko jausti to nuostabaus jausmo, kai skaitai tikrai gerą kūrinį.

Galiu dar pridurti, kad knyga turėjo didžiulį pasisekimą visame pasaulyje. Ji išversta į keturias dešimtis kalbų. ir tai debiutinė Gail Honeyman knyga, už kurią ji buvo apdovanota ne viena literatūrine premija (The British Book Awards 2018, Costa Book Awards 2017). Planuojamas statyti filmas su aktore Reese Witherspoon. Tikiuosi, kad ekranizacija irgi tokia gera, kaip ir pati knyga. Linkiu autorei sėkmės toliau keliaujant kūrybos keliu.

Ačiū Jums visiems,

iki kitų susitikimų :)







2018 m. spalio 27 d., šeštadienis

Vivija ir jos knygos grįžta!!!!



Sveiki mano tinklaraščio Skaitytojai, 

manau, kad jūs visi galvojote, kur aš dingau? Kodėl nerašau perskaitytų knygų apžvalgų ir niekur jų neskelbiu? Sunku atsakyti kodėl visus šiuos ketverius metus neįdėjau nė vieno įrašo... Gal todėl, kad man reikėjo suaugti, subręsti ir atrasti save iš naujo. Gal buvau "perdegus"? Gal maniau, kad tai tik vaikų žaidimai, kvaila užgaida? Kyla daug klausimų ir "Gal", bet pagaliau po tiek metų, galiu drąsiai pasakyti, kad mano meilė knygoms niekur nedingo ir noriu toliau rašyti!!!  Noriu Jūsų visų nuoširdžiai ATSIPRAŠYTI, kad taip ilgai nieko nerašiau.

NORIU VISIEMS PRANEŠTI, KAD VIVIJA'S BOOKS VĖL GRĮŽTA Į DARBĄ!!!! Tikiuosi, kad artimiausiu metu paskelbsiu įrašą apie knygą, kurią dabar skaitau. Galiu išduoti paslaptį ir pasakyti, kad knyga, kurią dabar skaitau man teikia labai didelį manolumą!!!! 

P.S. noriu visiems pasakyti, kad mane galite sekti per šį Instagram paskyrą:

Mano senoji paskyra yra nulaužta" :( 

Tai tiek žinių šiam kartui iš manęs ir laukite naujienų :)

Su meile, knygų mylėtojai, 

Vivija 




2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Jan Philipp Sendker "Širdies dūžiai"

Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 256
Leidykla: Alma littera
Perskaityta: 2014 - 07 - 15
Pažintis: pirmoji autoriaus  skaityta knyga
Vertinimas: 4/5

Labas vakaras, 

rašau jau po tikrai ilgų ir gana intensyvių mėnesių (darbo prasme). Ilgai nieko nerašiau savo blog'e, bet matyt reikėjo tam tikro laiko tarpo ir tylos, kad vėl galėčiau pradėti rašyti. Pavadinkime tai Didžiosios Tylos laikotarpiu, nes kitokio pavadinimo niekaip nesugalvoju. Noriu jums visiems pristatyti dar vieną knygą, kuri man paliko tikrai gerą įspūdį ir privertė pagalvoti apie tam tikrus dvasinius dalykus, kaip Amžina Meilė, Tikėjimas bei Supratimas. 

Knygos nugarėlė: Su Paulo Coelho ir Laurent'o Gounelle ("Dievas visada keliauja incognito") knygomis lyginamas romanas "Širdies dūžiai" visame pasaulyje jau rado gausų būrį skaitytojų. 

Tai poetiškas, jaudinantis, rytietiška išmintimi persmelktas pasakojimas apie neįprastą didelės meilės istoriją, kuri sujungia du ypatingo likimo žmones ir du tokius skirtingus pasaulius - Niujorką ir nedidelį Birmos kaimelį, Vakarus ir rytus. 

Ši knyga daugiau negu meilės istorija - tai kupini rytietiškos išminties apmąstymai apie gyvenimo prasmę ir tai, kas kiekvieno žmogaus gyvenime svarbiausia. 

Džulijos Vin tėvas - vienas geriausių Niujorko advokatų, puikus vyras ir geras tėvas dukrai ir sūnui. Tačiau apie jo praeitį nieko nežino net šeima. Todėl kai vieną rytą Tin Vinas dingsta, nei policija, nei artimieji neturi nė menkiausio supratimo, kur jo ieškoti. 

Tik po ketverių metų motina dukrai atiduoda neišsiųstą tėvo laišką, adresuotą nepažįstamai moteriai, ir pagaliau įsižiebia viltis. Džulija ryžtasi išsiaiškinti tėvo paslaptis. Nepažįstamosios adresas ją nuveda į nedidelį kaimelį tolimojoje egzotiškoje Birmoje. 

Pažintis su kaimelyje sutiktu senu išminčiumi ir jo pasakojimas merginai padovanoja galimybę iš naujo atrasti tėvą ir sužinoti paslaptingą jo vaikystės, jaunystės ir meilės istoriją. Pokalbiai su išmintinguoju birmiečiu iš pagrindų pakeičia ir jos pačios gyvenimą...

Mano mintys: Šį romaną esu perskaičiusi jau seniai, bet niekaip neprisiruošdavau jo aprašyti. Aiškaus atsakymo, kodėl taip yra, nežinau iki šiol. Gal reikėjo, kad praeitų tam tikras laiko tarpas ir visos mintys stotų savas vietas. Galiu drąsiai pasakyti, kad knyga likau nenusivylusi ir po to, kai perskaičiau paskutinius puslapyje buvusius sakinius, susimąsčiau apie tą pačią Gyvenimo Prasmę, Meilės supratimą ir visas amžinąsias vertybes. 

Jan Philipp Sendker
Kartas pats to nenorėdamas užduodi egzistencinius klausimus ir ieškai į juos atsakymų... Dažnai, būna, niekaip negali rasti tau tinkamų žodžiu, kuriais pagrįstum savo mintis, bet pagrindiniai romano veikėjai, kažkaip nuo pat pirmųjų puslapių sujaudino vidine sielos ramybe ir tarsi tuo slaptu, vos juntamu pasaulio suvokimu bei gilia išmintimi. Sekdama nuostabios meilės istorijos peripetijomis ne kartą nubraukiau ašarą ir vis galvodavau, kad autorius galėjo sugalvoti visai kitokią jos pabaigą... bet, tada pagalvodavau, kad romanas būtų netekęs pusės savo žavesio. Tokiai istorijai banalios klišės netinka... Gal pasigedau, tik dar gilesnių pastebėjimų ir aprašymų, tačiau tai tik mano pačios nuomonė. 

Knygą rekomenduočiau paskaityti tiems, kurie ieško kažko egzotiško ir kiek neįprasto grožinėje literatūroje. Ji kažkiek primena tiek "Alchemiką", tiek "Dievas visada keliauja incognito", bet ir skiriasi nuo šių garsių kūrinių. Tą manau geriau išsiaiškinti kiekvienam atskirai. Nuoširdžiai linkiu būtent tai ir atrasti, jeigu sugalvosite kada ją perskaityti. Ji man padėjo pagalvoti apie meilę, pagarbą, gyvenimo prasmę ir dar daug kitų vertybių, kurių dažniausiai net neprisimindavau. 

Pabaigdama šį savo įrašą linkiu visiems jums atrasti pačias svarbiausias savo amžinąsias vertybes. Gero vakaro!