Kiekviena knyga turi savo sielą. Parašiusiojo sielą ir tų, kurie skaitė knygą ir svajojo. Kaskart knygai patekus į naujas rankas, kai skaitančiojo žvilgsnis perbėga eilutėmis, jos dvasia dar labiau sustiprėja." C. Ruiz Zafon

2019 m. kovo 21 d., ketvirtadienis

Markus Zusak "Knygų vagilė"

Ar būna, kad perskaičius knygą nežinai kaip ją apibūdinti?  Klausiu, nes dar niekuomet neturėjau tokios patirties, kad negalėčiau ar nesugebėčiau išreikšti tiksliai savo minčių... O jų mintyse tiek daug, kad net nežinau nuo kurios pradėti. Tikiuosi, kad man pavyks.

Man pirmoji pažintis su "Knygų vagile" įvyko kone prieš 10 metų, o tiksliau, tada, kada pradėjau dirbti knygyne. Kaip ir Lizelė pirštų galiukais braukdama per lygiai sudėliotų knygų nugarėles, spėliojau, kurią išgirsiu ir pajusiu? Tada dar nežinojau, kad šis kūrinys taps man toks ypatingas ir brangus, kad norėsiu vėl ir vėl jį paimti į rankas. Sakoma, kad kiekvienas iš mūsų, turi tam tikras knygas, kurias norime skaityti ne po vieną kartą. Tokios knygos vienu ar kitokiu būdu paliečia mūsų širdis, sielas, kad net patys to nepajusdami pardedame jas laikyti savo "gyvenimo knygomis". Man taip atsitiko su "Knygų vagile", kurią parašė australų rašytojas Markus Zusak. Būsiu amžinai dėkinga jam už tai... 

Pati knyga ir jos siužetas, atrodytų, yra paprasti. Autorius pasitelkia tokius motyvus, kaip II - asis Pasaulinis karas, Nacistinė Vokietija, Holokaustas, našlaite tapusi mergaitė su neaiškia praeitimi ir taip toliau, bet... Yra keli "bet": knygos, žodžiai ir Mirtis. Be šių kelių ir svarbių dalykų, nebūtų ir pačios Knygų vagilės. Juk pats pasakojimas pradedamas pasakoti kiek kitokiu nei mums įprasta kampu...Jį pasakoja pati Mirtis (taip, jūs gerai išgirdote). Ir ji šioje istorijoje užima labai svarbią vietą.

Markus Zusak
Lizelė, devynerių metų mergaitė, greitai susiduria su skaudžia realybe. Su brangių žmonių netekimu. Tą pačią dieną, kai įvyksta skaudi tragedija, įvyksta ir pirmoji knygos vagystė.  Ją, vaiką su neaiškia praeitimi pradeda globoti Hansas ir Roza Hubermanai. Mergaitei jie greitai tampa naująja šeima. Kiekvienas su savo istorija, išgyvenimais ir jausmais. Pamažu, nejučia Hansas (I - ojo karo veteranas, dažytojas ir akardionistas) ir Lizelė atranda bendrą kalbą: raides, žodžius ir galiausiai knygas. Jos tampa tarsi nematoma jungtimi jiems abiems ir vėliau, su kitais veikėjais. Lizelė akimirksniu suvokia, kad knygos jai kažkas magiško, stebuklingo, kažkas, kas padeda nutolinti sunkius laikus (nepamirškime, kad ji auga Nacistinėje Vokietijoje 1939 metais), susirasti draugų, ten kur net nesitiki jų rasti; tapti "žodžių barstytoja", suvokti, kad žodžiai tai, ką "tu myli ir ko tu nekenti"

Skaitydama šią knygą, jatau kažką tokio, ko negaliu išreikšti žodžiai net ir dabar, kai ją pabaigiau. Tas jausmas yra kažkas stipraus, nežemiško. Pati knyga, nuo pat pirmų puslapių užburia tave ir tau nesinori jos padėti į šalį. Ji sukelia įvairiausias emocijas: liūdesį, juoką, gerumą, širdgėlą, dėkingumą ir mokėjimą džiaugtis net mažais gyvenimo, teikiamais malonumais. Norėjosi ir juoktis ir verkti. 
Ir galiausiai Mirtis... Mano manymu autorius ją puikiai išnaudojo savo pasakojime. Ji atrodo tokia natūrali, nepakeičiama. Be jos, gal net ir nebūtų ir šios knygos. 

Negaliu nepaminėti, kad pagal šį kūrinį yra sukurtas ir filmas. Nesinori kažko per daug sakyti, kad neįžeisčiau kažkieno kito nuomonės todėl susilaikysiu nuo vertinimo. Galiu tik pasakyti, kad ekranizaciją esu mačiusi. 




Ačiū, už dėmesį ir linkiu visiems atrasti knygas, kurios taps jūsų gyvenimo dalimi. 

Labos nakties :)



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą