Kiekviena knyga turi savo sielą. Parašiusiojo sielą ir tų, kurie skaitė knygą ir svajojo. Kaskart knygai patekus į naujas rankas, kai skaitančiojo žvilgsnis perbėga eilutėmis, jos dvasia dar labiau sustiprėja." C. Ruiz Zafon

2019 m. rugsėjo 2 d., pirmadienis

Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė"

"Ar Viešpats pasiunčia mums kokį perspėjimą, kokį ženklą prieš viską apversdamas aukštyn kojomis? Ar nusmelkia kokia nuojauta? Ar dilgteli kas nors paširdžiuose, kai pirmąsyk išvystame tą, kuris pakeis visą tavo gyvenimą?"
                            Jekaterina I


Ką tik baigiau skaityti šį nuostabų rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinį romaną. Ir ką galiau jums pasakyti? Minčių yra iš tiek daug, bet pasistengsiu jas visas išdėstyti. 
Noriu prisipažinti jums vieną mažytę paslaptį. Neskaičiau nė vienos "Silva Rerum" dalies. Nėra taip, kad nenoriu perskaityti, tiesiog vis joms nerandu laiko. Taip jau atsitinka, kai dirbi knygyne ir aplink tave atsiveria visas knygų lobynas. Gal todėl į K. Sabaliauskaitės kūrybą žvelgiu visai kitu žvilgsniu, nelygindama "Petro imperatorės" su "Silva Rerum" saga. 
Kristina Sabaliauskaitė


Knygoje yra pasakojama Petro Didžiojo antrosios žmonos Martos Elenos Skowronskos, vėliau žinomos kaip Jekaterina I, gyvenimo istorija, kurią pasakoja pati imperatorienė paskutinę savo gyvenimo dieną. Beskaitydama vėl ir vėl uždaviau sau vieną klausimą: "Kiek moteris savyje turi stiprybės, ryžto, valios viską iškęsti, mylėti ir galiausiai mokėti viską pakreipti sau reikiama linkme?"

Katerinos gyvenimą autorė parodo visomis prizmėmis: našlaitės, tarnaitės, skalbėjos, sekso vergės, moters žinančios savo vertę ir mokančios tuo pasinaudoti. Moters, tapusios caro žmona. Moėjusios prisitaikyti, kad išliktų, mylėtų (o meilės, aistros būta nemažai). Žinoma, nereikia pamiršti, kad jos niekada neapleidžia sielvartas, skausmas, kaltė.

Galėčiau pasakoti ir pasakoti, bet nenoriu išduoti visų intriguojančių detalių, todėl kai ką pasiliksiu sau. Asmeniškai man, knyga paliko gerą įspūdį. Džiaugiausi, kad autorė nevengė naudoti "subtilios" kalbos, kuri padėjo atskleisti to laikmečio carinės Rusijos aplinką ir kultūrą. Skaitydama tam tikras vietas norėjosi ir nusišypsoti. 

Pabaigai noriu pasveikinti autorę su dar viena puikia knyga ir su nekantrumu lauksiu antros dalies. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą